Penktadienį vakare gimsta planas - savaitgaliui pasigaminti sotų žieminį patiekalą - dešrelių su raugintais kopūstais visam savaitgaliui. Kad būtų skalsiau dar pridėsim šonkauliukų, papuošim viską bulvių koše… Kadangi šeštadienį miestas tirpsta, slidus, gaila ir sunku palikti gerą stovėjimo vietą automobiliui, tai nuspręsta tokiam tradiciniam patiekalui visus produktus susipirkti tradicinėje, bet šimtą metų neaplankytoje vietoje - santykinai netoliese esančiame ir pėsčiomis pasiekiamame Halės turguje.

Pirmas įspūdis - ši vieta neskirta statistiniam miestiečiui atėjusiam čia pirmą kartą - pirma reikia susitaikyti su žuvies, mėsos dar kažko sumišusiais gausiais kvapais, bet po 5 minučių galima nekreipti į tai dėmesio… Antra - jei šneki lietuviškai, bandai diskutuoti tarpusavyje “ar tinka šitos dešrelės?”, “imam šitą ar einam ane ten” iškart esi spaudžiamas pardavėjo tarsi kokiam Egipte ar Turkijoje - “Pani, jamkit šitas sasiska, labai geras, ja sama dariau šitą sasiska, vakar savo detiam virti ir labai skanu būci…” ir jau matai kaip “sasiskos” imamos iš vitrinos ir jomis žongliruojama - kaip statistinis miestietis nelabai nori ir gali pasirodyti nemandagus ir atsisakyti… Trečia, kažkaip gyvavo mintyse mitas, kad viskas turguje pigiau, bet jei atmintis neapgauna ir jei nuo paskutinio trečiadienio kainos nepakilo taip drąstiškai, tai tos pačios dešrelės, mėsa, vaisiai statistiškai bendrai yra kartais litu, kartais dviem brangesni nei parduotuvėj - tie patys mandarinai gali kainuoti nuo dviejų su puse litų iki pustenkto lito - ir žinok žmogau kuo jie skiriasi ir kuo geresni… Penkta - jei išsiduodi, kad nesi etatinis turgaus lankytojas, būsi švelniai apgautas… Pirkom gal kokias 8 prekes ir su puse jų buvom easy apgauti -   1. labai aiškiai ir garsiai paprašius 6 (šešių) dešrelių, pardavėja jų neima iš vitrinos, o pasilenkia po prekystaliu, kur suprask yra kokia dėžė su einamiausiom prekėm, pasveriamas maišelis jau su atskaičiuotom nemačiom pardavėjos dešrelėm, ir namie paaiškėja, kad gavom septynias dešreles vietoj šešių (koks 1.50 viršaus pardavėjos naudai); 2. perkant česnakus žinoma žvilsnis linksta link tokių mėlynesnių - žalesnių česnako galvų, o ne prie standartinių kaip sniegas baltų galvų, dar pardavėjas patikina, kad čia super šviežias, o namie grįžus paaiškėja kad kažkaip pardavėjai sugeba mažiau nulupti lukštų ar juos dažo, nes viduje pusė česnako keliauja į šiukšledėžę, - yra baisiai paruduvęs, sudžiuvęs (dar koks 1.50 pardavėjų naudai); 3. Perkant šonkauliukus, net pas kelis pardavėjus šonkauliukai padėti atskirai ir prie jų nėra nurodytos kainos (matyt tai traktuojama kaip prabangos prekė, kur pirkėjui kaina jau nesvarbi, nors visi kiti mėsos pjausniai dažniausiai turi aiškią, kiek didesnę nei parduotuvėj kainą). Išsirenkam neva labiausiai patikimai atrodančią pardavėją ir bandom rinktis į ritinę susuktus ale šonkauliukus - išsirenkam pagal pardavėjos rekomendacijas geresnį (jis buvo ir didesnis) gabalą ir namie atrandam, kad turim didelį kaulo gabalą, kuris matyt yra kiaulės stuburo dalis kapojama tik Konano Barbaro kirviu, trys šonkauliukai ir toliau einantis mėsos šmotas - papilvė, nugarinė ar kas ten bebūtų… Kadangi paprasčiausia nugarinė kainuoja už kilogramą kokias 3 litais pigiau, tai jaučiamės vėlgi pagauti ant kokių 5 litų; 4. Nors pirkom madarinus, kurių “selling proposition” buvo “be kauliukų” ir permokam kokiu litu brangiau, bet namuose pasispjaudom kauliukais ir sprendžiam ar neverta sodinti šitų “bekaulių” mandarinų rūšies į kokį lovį ant palangės, nes smagu būtų ir kitus pavaišinti tokiais nuostabiai bekauliais mandarinais… Beto jei visi bekaulių mandarinų kauliukai sudygs, tai ir bendradarbiam ir giminėm ir šiaip kaimynam užteks… Vėlgi litas pardavėjos naudai… Taigi bendroj sumoj, mūsų galva, permokam kokia dešimčia litų brangiau nei būtume gavę parduotuvėje ir susidaro įspūdis, kad prekybos centrų pardavėjos neturi absoliučiai jokio poreikio jums įkišti per daug dešrelių ar šonkauliukais vadinti tai kas nėra šonkauliukai, o turguje kiekvienas nusuktas litas keliauja į asmeninė kišenę, todėl motyvacija paiimti litą kitą iš patiklaus bet nepatyrusio pirkėjo didelė…

Apie kasos aparatus, dėl kurių prekeiviai žada išdaužyti langus ir susirinkti dešimttūkstantinėm miniom protestuoti kaip tas yra neteisinga - atspėkit kiek yra kasos aparatų Halės turguje (visame)? Ogi koks 10 -15 vnt. Ir tai susidaro įspūdis, kad juos turi tik įmonės prekiaujančios turguje - ale alaus krautuvėlė, kuri turi filialų ir kituose prekybos taškuose, pora žuvies parduotuvėlių (kurios irgi sudaro įspūdį, kad tai koks UAB), vaistinė (kuri tikrai yra UAB), alkoholio parduovėlė (kuri tikrai privalo turėti kasą) ir pora mėsos skyrelių, kurie irgi berods yra “Kaišiadorių paukštyno” ar kokių kitų mėsos įmonių skyriai turguje, dar kažkokios mažos pieninės su iškaba skyrelis ir kiti panašūs prekybininkai… Visi kiti prekeiviai turi tokią nuostabią atmintį, kad belieka tik žavėtis… Juk jei per dieną padarai kokį 1000 litų (suma absoliučiai iš lempos), tai vakare prisėdi prie buhalterijos lapų ir surašai, kad pardavei X Kg vištienos ketvirčių po Y litų, Z,350 kilogramų vištienos spanelių po A litų, B,5 kilogramų šaldytų vištų po C litų už kg, D kilogramų kulšelių po E litų ir taip toliau, maždaug kokius 50 - 70 skirtingų prekių su skirtingomis kainomis, maržomis, nuolaidomis… Po tokio skaičiavimo valstybei ir mokesčiams tenka matyt didelis X arba didelis apvalus nulis… O mes, kaip pirkėjai, turim apmokėti turgaus prekeivio vaikų darželius ir mokyklas, jų uošvienės ligos išlaidas, senelių pensijas ir valomus šaligatvius… O šiaip kaip pirkėjai mes norėtume turėt kokį čekiuką, kad grįžti atgal ir tvoti tais šonkauliukai anai mėsos pardavėjai, tam dėdei pardavusiam “ultra šviežius” česnakus ir tai bekaulių madarinų mergaitei… Dešreles pardavusi teta, turim vilties, kad vienintelė galėjo žmogiškai suklysti… O gal ne?..

Rodyk draugams